Žaliųjų idėjų festivalio magija

    Labai nekantriai laukėme kvietimo į šį festivalį, buvo abejonių, ar norės, kad vėl atvežtume savo edukaciją. Sulaukę elektroninės žinutės, džiaugėmės it maži vaikai; ir visai ne todėl, kad visa tai vyksta Prezidentūros kiemelyje. Dalyvaudami festivalyje mes prasitestuojam savo gebėjimus: bendrauti, sudominti, taip pat komandinius įgūdžius. Kiekvienas išvykimas, mums geras savęs išbandymas; turint galvoje, kad jaunimas gyvena technologijų amžiuje, tad juos nustebinti tikrai yra reikalų.
     Šiais metais edukacijas organizavome be komandos: taip jau mums susidėliojo užimtumo tvarkaraštis. Ankstyvas rytas prasidėjo pusę 3 nakties. Mūsų planas buvo būti 7 val. Prezidentūros kiemelyje, kad praėjus patikrą nuo pusės 8 galėtume įsirengti edukacijų erdvę. Planas pavyko. Mums į pagalbą išskleisti 9 m2 palapinę atskubėjo kolega iš Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo, Senjoro programos vadovas. Tądien, taip pasidžiaugėm, kad labai smagu, radus draugų sostinėje, kurie gelbsti žemiškuose reikaluose. Dvi minutės ir palapinė stovėjo ant savo kojų. Didžiausias mūsų nuogastavimas, kaip dviese mums pavyks įveikti palapinę, dingo kaip rūkas pievoje.
    Na, o toliau viskas daug paprasčiau: rytiniai pasisveikinimai, apsikabinimai - ta šiluma, tikriausiai, sušildė ryto rasos nupraustas širdis. Namų šeimininkai labai svetingi - iš jų tikro nuoširdumo galėtų pasimokinti dauguma valdininkų. Atvažiuotume čia ir dėl šypsenų.
    Taigi....žvilgtelėjome su kolege į laikrodį...turime dar šiek tiek laiko. Suskubome pasidaryti keletą paruoštukų, kad paskui būtų lengviau. Visą laiką mums kirbėjo mintis, ar pavyks patraukti jaunimo dėmesį? Ar pavyks? Kai tik apsauga atvėrė vartus, pasipylė gausus būrys moksleivių. Mūsų žiniomis buvo užsiregistravę apie 2 000 mokinių iš visos Lietuvos. 
     Nuo vartų atvėrimo neturėjome atokvėpio, atrodo, kad dirbome Afrikoje... Nors palapinei užtempėme tik du šonus iš saulės pusės, atrodė, kad ji, rupūžytė, kepina iš visų keturių pusių ir nebėra net vėjelio. Po gerų 3 valandų, dangus, išgirdęs mūsų maldavimus, atsiuntė lietučio dulkėms nuplauti. Pakėlėme akis nuo darbastalių ir, kai jau vieną akimirką ėmėme galvoti, kad vaikai išsilakstė, mūsų palapinė tapo prieglobsčiu. Šalia mažųjų, sugužėjo ir vyresnieji. Ir ne nuo lietaus pasislėpti, o maišiukų, nes kažkas jiems pasakė, kad pas mus jų galima gauti.
   Paskaičiavome, kad per 5 valandas iš 12 metrų audinio, rasto konteineryje, pasiuvome 120 pirkinių maišelių. Tikrai nespėjome aptarnauti visų norinčių, bet vaikams ir jaunimui patiko maišelio gimimo procesas: jie viską smalsiai stebėjo - kaip lyginamas ir karpomas audinys, kaip iš sukarpyti audinio slankstomos ir susiuvamos rankenos, kaip susiuvamas maišelis ir kantriai laukė, kol pasiūtą maišelį galės dekoruoti. Mokinukai sugebėjo įtikinti savo mokytojus, kad verta perplanuoti susitikimo laikus ir jiems labai svarbu gauti savo vienetinį maišelį. Pradinukai buvo drąsūs tiek, kad gautų pasigaminti maišelį, o su vyresnėliais buvo jau galima ir paplepėti. Pvz., iš aukštaitijos atvažiavęs jaunimas (10-tokai) 6-tokėlius vadino mažiais, o šie leidosi prižiūrimi. Labai įdomus šiltas santykis tarp vaikų, susidarė jausmas, kad jie iš nedidelės mokyklos, kur vieni kitus maždaug pažįsta. Ta vaikų grupė buvo itin plepi, visai smagiai patauškėm, kol norinčius aprūpinome maišiukais.
  Turėjome ir ypatingų svečių iš Dzūkijos. Supratusios, kad jiems trūksta aplinkinių pakantumo, padovanojome saulėgrąžų apyrankę. Mama ypatingai džiaugėsi: pasibėdavojo, kad jų krašte nerado, kas gamintų. Mums atrodo, tik maža saulėgrąžų juostelė, o kažkam tai išganymas. 
    Kai jau tikrai vaikai išsiskirstė, užsuko kolegė iš Dėk'ui stotelės su prašymu, leisti pasigaminti maišelį tautiškai. Ech, na tai kokios problemos: maišeliai visiems, net ir patiems mažiausiems! Patenkinę mažylės prašymą, pasijutom dar per sprindį laimingesnės. Ir štai dar vienas ypatingas svetys.. netikėtas.. "Kadenciją" baigusi mokytoja lituanistė. Pradžioje atsargiai smalsavo, iš kur mes gauname maišelius. Supratusi, kad mes siuvame vietoje, pasiprašė sau. Kokios problemos.... Dar vienas maišelis - dar viena šypsena. Bet prie maišelio gavome pamąstymų laviną. Atidžiai klausėmės buvusios mokytojos, apie stipriai išgyvenamas emocijas dėl 12-okų temų. ,,Aš vis dar konsultuoju, kai manęs paprašo ir man labai neramu, kaip pavyks," - guodėsi moteris. Mūsų tikslas nebuvo ją nuraminti, nes čia tikrai laimės dalykas, kaip pavyks. Mes tiesiog leidome jai papasakoti, kaip ji jaučiasi. Po kokių 20 min., ištarė auksinius žodžius: Ačiū, man palengvėjo. Ištiesiau jai tekstilei skirtus flomasterius, - va, jūsų maišelis, galite piešti tai, ką jums malonu matyti. Ir ji nupiešė savo tris mažus anūkėlius, kurių jau buvo gerokai pasiilgus.
    Kol susipakavome daiktus po edukacijos, lietutis mus sąžiningai atgaivino. Grįžę į laikiną gyvenimo vietą, pagaliau supratome, kad pavyko ir mums: pavyko pritraukti vaiikų ir jaunimo dėmesį visai ne su technologijomis, o su paprasta žemiška edukacija: maišelių siuvimu + piešimu ant jų. Abi laimingos pasitaisėm arbatos ir vakarienę ir dar ilgai aptarinėjome patirtus dienos įspūdžius.  

Gallery

Provide a short description of the gallery, highlighting key things.