Tvarumas man tinka

15 mėn projektas. Ar verta aukoti savo brangų laiką NMA

11/14/20264 min skaitymo

15 mėn projektas... Kai rašėm jį, tikėjomės daugiau galimybių žmonėms: galimybių ribas praplečiant iki išvykų. Kaimiškų atokių vietovių gyventojai tiek galimybių neturi, kiek jų gali turėti mieste gyvenantys. Kartais tai didelis pliusas, nes kaimo bendruomenės geba suorganizuoti savo nariams daug įvairių pramogų. Taip pat pliusas tas, kad kaimiškų vietovių gyventojai turi daugiau žaliųjų erdvių, poilsio zonų, daugiau ramybės. Gyvenimas kaimiškoje vietovėje nėra minusas. Kai kurių miesto gyventojų smegenyse įstrigęs mitas - kaime tik pijokai ir bomžai. Paklausius tokių paaiškinimų verda kraujas... Miestas be kaimo yra nulinės viertės zona: nei gamtos, nei poilsio zonų, nei prieplaukų žvejams, nieko jūs nenusipirksit, jei nebus tų "bomžiškų" kaimų.
Norėdami įrodyti, kad kaimiškose vietovėse gyvena protingi, mąstantys, kuriantys gyventojai parašėme projektą "Tvarumas man tinka". 15 mėn nepajutome, kaip praėjo. Sunkiausias laikotarpis buvo šaltasis, kai norėjosi kažką veikti, bet stingadantis šaltis, sniegas prieštaravo bet kokiems veiksmams. Paskui, prasidėjo egzaminų sesija, kai šeimos visą savo dėmesį nukreipė ne į pramogas, o į vaikų egzaminus, palaikydami juos morališkai. Edukacinės "pramogos" labai žmogiškai nugulė į antrą planą. Bet po viso šito nervų karo projekto dalyviai atsigriebė. Ir su visa inercija pasinėrė į edukacijų "traukinį".
Šio projekto rezultatai žavi. Kaimiškoje vietovėje, viešoje jos erdvėje, atsirado nemokamo maisto stotelė. Bet ir vėl stigma - maistas sunkiau besiverčiantiems. Taip, mąstė miesto gyventojai, išgirdę apie šitą naujovę Mažeikių teritorijoje. Deja, atsiradusios nemokamos maisto stotelės tikslas - stabdyti maisto švaistymą. Dalinkis, jei tau per daug maisto. Iš ties, juk kartais būna taip, jog nusiperkam per daug ir paskui į likusią maisto dalį jau žiūrime "atbulais" dantimis.. Mesti gaila, o atiduoti neturime kam. Taigi, šis kaimiškoje vietovėje atsiradės šaldytuvas, tapo išsigelbėjimu. Bendrumenė "Po klevu" (Ruzgų k, Ruzgų parkelis) su savo nemokamo maisto stotele pritraukia daugiau lankytojų, kurie nori ne tik pasidalinti palikdami maisto perteklių iš savo šaldytuvų ir rūsių, bet ir tų, kurie ieško ko nors skanaus savo vakarienės stalui, pietums į puodą ar skaniai vakarienei.
Kitas svarbus rezultatas šio projekto, kaimiškų vietovių gyventojai, kurie turi itin mažai galimybių dėl savo sveikatos būklės, turėjo galimybę nukeliauti toliau nuo miesto, į tas vietas, į kurias pats keliaudamas nepapulsi. Muilo edukacija nuvedė į kvapų pasaulį, Ekoprintas parodė, kaip galima dekoruoti tekstilę be dažų, ką ir kaip Kauno r gyventojai mąsto apie pernaudojimą. Netikėti sprendimai mūsų žmones tikrai žavėjo. Iš keikvienos edukacijos jie parsivešdamo lobynus naujų patirčių, emocijų, naujų pažinčių. Jei po kokios nors edukacijos žmonės dalinasi savo patyrimais gerą mėnesį ir ilgiau, supranti, kad pasirinkimas buvo geras.
Lengvai emocianaliai ėję vasarą su projekto veiklomis, rudėnį patyrėme, kaimiškų vietovių gyventojų troškuly, po daržų sezono. Tokio edukacijų maratono nebuvome suplanavę. Bendruomenes ir žmonių grupės skambino ir klausė "ar galit ir mums?" Nepatikėsit, bet pagalvių siuvimo edukaciją sumušė visus įmanomus edukacinių dirbtuvių rekordus.. Paskaičiavome, kad per rugsėjo mėnesį "pagalvinių iškvietimų" sulaukėme 11 kartų. Visus išpildėme: buvo pasiūtos 184 pagalvės.
Viekšnių gimnaziją galime traukti į rekordininkus, ne visos pradinėse klasėse, mokytojų iniciatyva, turėjome ne tik smagių pokalbių apie šiukšles, pakartotinį panaudojimą, bet ir paslapčių maišelių dekoravimą. Iš antrinės tekstilės buvo pasiūta virš 139 maišelių, panašiai tiek pat naujus namus rado įvairūs švarūs žaisliukai, su kuriais kažkada žaidė kiti vaikai.
Paskutinis baigiamasis renginys, kuris kaip ir sudėliojo visus taškelius tvarumo temoje, buvo laukiamas žmonių, kurie siekė daugiau naujų patyrimų, naujų pažinčių. Visi tikėjęsi lengvo "pasivaikščiojimo", gavo užtikrintos smegenų mankštos. Po pirmų dienos edukacinių dirbtuvių gavome "priekaištą", kad jiems nesisekė nieko įdomaus sugalvoti ir priešpastatyti musų veikloms kaip galimybę pasukti kitu tvarumo keliu. "Mes vis lyginome su jumis aplink girdėtas organizacijas, bet neradome kaip atsverti jūsų veiklą" . Nustebę edukacinių dirbtuvių vedliai klausė mūsų, ar esame vienvaldžiai lyderiai regione. Mes išvardinome dar keletą panašių į save, kai kuriuos stipriai pagyrėme (VšĮ Nelik vienas iš Telšių), apie kitus pasakėme, kad yra tokie Mažeikiuose, bet lyg gamina viską iš naujų medžiagų. Patys apie save niekada nepagalvojome, kol edukatoriai nesiėme rimto "tardymo" apie aplink veikiančias panašias į mus organizacijas. Ir tada supranti, kad savo rajone esi toks vienas duetas pasiryžęs viską gaminti iš nenaujų, praeito dešimtmečio daiktų ar mežiagų liekanų. Kita tema buvo apie pinigų nešvaistymą. Labai gera tema, kalbant apie tvarų gyvenimo būdą. Renginio dalyviai akivaizdžiai nesitikėjo, kad jiems patiems teks pasidaryti savo namų ūkio analizę, savo poelgių analizę ir įsivertinimą. Bet visas jų nuoširdžias pastangas vainikavo pokalbiai apie bites, klimato kaitą ir medų. Tai daugiausia saldžių atsiliepimų palikęs susitikimas su mūsų krašto nuostabia medaus somelje.
Po visų renginių ir edukacijų susėdę prie apvalaus stalo, svarstėme, ar galėtume tai pakartoti ir padaryti geriau, vienbalsiai nusprendėme, kad tokaim projektui reikėtų administratoriaus, kuris knistųsi su popieriais ir bendrautų su NMA. Mums, praktikams, šita misija yra per sunki ir netiesioginės išlaidos nekompensuoja sugadintų nervinių ląstelių rekonstrukcijos. Tai tolygu žemės pokalbiui su marsu.