Priešingose barikadų pusėse. Kuriuoje norėtum būti tu?

Šis penktadienis, gegužės 10 d., turėjo būti kupina malonių prisilietimų. Tačiau mūsų darbe dažnai būna nemalonių staigmenų. Bet apie viską nuo pradžių.

Šio pasakojimo priežastis nutiko 2 metai atgal: skaudžios netektys, daug streso, sąmyšis.. Situacija kol kas tęsiasi ir pirmos neatlygintinos pagalbos daiktais įsikuriant mūsų mieste vis dar prireikia net tada, kai suplanuotos veiklos pamažu traukia į smagų savaitgalį.

Visgi, manome, kad stovime toje barikadų pusėje, kurioje ir turėtume būti. Ilgus mėnesius svarstėme rašyti ar susilaikyti. Svarstėm, nes nemaža dalis gyventojų maždaug po metų ėmė ir nusigrežė nuo parvažiuojančių iš karo zonos; jei paprašai pagalbos ir pasakai, kad ukrainiečių šeimoms, tai net svetima gėda apima.. Žinoma, sulūžę, neveikiantys daiktai, sutrūniję baldai ir baisios kokybės drabužiai nepatenka šeimų aprūpinimui. Bet kodėl mums tai siūlo ir tokiu atveju, atsakymų neturim. Nuo pat karo pradžios, ukrainiečiams gyventojų dalis skirdavo daiktus su padvėsusiomis pelėmis, suodžiais, dažytais rūbais ir t.t. Įdomu, kaip įsivaizdavo mūsų gyventojai? - surenku, užpakuoju ir netikrintą paketą sunčia į karo zoną? Pažįstant savus lietuvius, būtų gana rizikingas toks variantas. Kitas atvejis, susibūrę miesto gyventojai ir organizacijos rinko pagalbą daiktais atvažiuojantiems čia įsikurti.. Po įtempto mėnesio ar dviejų gyventojų grupė rūšti daiktus atsisakė, o dar po beveik metų tą galvos skausmą nuėmėme nuo kai kurių organizacijų darbuotojų. Visa tai atsitiko dėl vienos priežasties: todėl, kad atnešamų daiktų paketų turinys šokiravo. Ne kaip kitaip būna ir kai vietinius gyventojus ištinka bėda. Mums atiduoda neveikiančias skalbimo mašinas, nešaldančius šaldytuvus, taukuotus ir limpančius baldus (,,jie visai geri, juk biškį pasivalys - juk geriau nei nieko neturėt") ir pan. Gyventojai žino, kad prieš išvežant skubią ir neatlygintą pagalbą nelaimės atveju, norint mums patikrinti buitinę techniką, reiks daug žmogiškųjų išteklių, kurių ne visada turim ir dažniausiai neturim galimybės kur patikrinti skalbykles. Ir visgi, tikisi, kad taukuotus ir limpančius baldus tiesiai atiduosim gyventojams - nieko panašaus; jų tiesiausias kelias į atliekų aikštelę arba per kaminą. O buitinei technikai patikrinti radome būdų dėka pilietiškos visuomenės dalelių.

Gyventojų elgesį galime paaiškinti tik taip: kiekvienas elgiasi pagal savo suvokimo lygį, kurį paliko seneliai, įdiegė tėvai, patobulino aplinka, kurioje gyvenama. Taigi, mus patys gyventojai išmokė pasakyti ,,NE", bet tik nuo mūsų priklauso ar šį žodį mes vyniosime į popieriuką, ar pasakysime iškart.

Taigi, mes mokomės iš kiekvieno sutikto, bet reikia nepamiršti, jog visgi, esame vietos gyventojai, o ne atvykę iš svetur streso būsenoje. Praėjo nei daug nei mažai laiko nuo pirmo graudaus vaiko verksmo, senolės gilo sunkaus atodūsio ir moters aimanos, kurios vyras liko kautis už nežinomybę. Mes nei teisiam, nei smerkiam. Visi turim skirtingas nuomones šeimų klausimais, jausmų išgyvenimais. Galima būtų papaskoti begalią dūžtančių gyvenimų, prie kurių prisilietėme patys būdami tik klausytojais, nes patarti čia nieko negali. Gali pabūti tik tuo, prie kurio prisiglaudžia siaubą patyręs žmogus. 

Taigi, lygiai prieš dvejus metus Šiauliuose susikūrė Ukrainiečių integracijos centras ,,Malva". Susipažinome su jais kažkur po pusės metų. Jie turėjo informaciją, kurios mums reikėjo, o mes jau turėjome suvokimą, kaip tvarkytis su pagalba krizės atveju ir kaip rūšiuoti drabužius, avalynę ir pan., kur yra padorumo riba. Savo jėgas buvom išbandę per priverstinį karantinų maratoną. Tik neturėjome skaudžių emocijų. Taigi draugiškai keitėmės vieni su kitais turimais įgūdžiais, informacija ir pan. Besibaigiant 2023 m. priėjome bendros nuomonės, kad pasiliekančius Lietuvoje ir neturinčius darbų ukrainiečius reikia integruoti į visuomenę. Reikia pripažinti, kad dauguma ukrainiečių patyrė ne mažą kultūrinį šoką. Jis atsirado ne dėl kalbos barjero. Tai, kas mums elementaru ir įprasta, mūsų šalyje prisiglaudusiems sunkiai suvokiama, pvz., atliekų rūšiavimo ypatybės, turgaus ar mugės rinkos ypatybės, švietimo ir vaiko priežiūros sistema ir pan. Mes atlikome nesudėtingą analizę stebėdami: patikrinome, ką veikia ukrainiečiai mugėse ir turguose, ką parduoda ir už kiek, už kiek gali leisti sau nusipirkti. Keletą intensyvių mėnesių stebėję šią situaciją priėjome išvados, kad jų vyresnės kartos žmonių galimybės (apie 70-80 proc.) panašios kaip ir mūsų senolių. Tačiau apie 20 proc. vidutinio amžiaus ir jaunesnės kartos atstovų manipuliuoja žmonių jausmais. Tas faktas parodė, kad ukrainiečiai nesupranta, kodėl turguje mūsų močiučių megztos kojinės labiau perkamos. Labai paprasta: jei lietuvės babūnėlės kojines parduoda po 5-6 eurus, tai ukrainietės už savo megztas kojines prašo tarp 8-12 eurų. Ir daug paslaugų bei daiktų norėtų įsigyti už ačiū arba už kainą, kuri mažesnė už savikainą (apie 30 proc.). Taigi... Šiais metais su Šiaulių ukrainiečių integracijos centru ėmėmės ukrainietes mokyti sąžiningos konkurencijos: nuo kainos apskaičiavimo iki rinkos analizės, rizikos ir sėkmių įvertinimo. Mokymų medžiagą sudaro tik praktiniai mokymai, įstatyti į tam tikrus socialinio verslo rėmus. Iki metų galo su Malvos bendruomene dar turėsime 4 praktinius susitikimus. 

Šį penkatdenį prieš skubėdami į Šiaulius, pasveikinti MALVA organizacijos su gimtadieniu, skubiai surinkome pagalbą daiktais mamai, dukrytei ir močiutei, kurios Lietuvoje dar tik kelios dienos. Ir kažkodėl jos mūsų kontaktą gavo tik po 5 dienų, praleistų be patalynės. Tai buvo mums šokas, nes informacija dažniausiai čia ,,vaikšto" gana greitai. Situacija, kuri nepalieka abejingų: kai tavo pagalbos laukia šeima, kurios vietoje tikrai nenorėtum būti. Ir nekyla papildomi klausimai dėl gimtadienio šventės, nes tik bendraminčiai, einantys šalia, supranta, jog saugumas yra būtina sąlyga išgyvenimui. Toks atvejis leidžia vėluoti į gimtadienį.