Nuo ko viskas prasidėjo...

Elena buvo jaunutė, neaukšta lietuvių k. mokytoja, kaip buvo įprasta anuo laikmečiu, gavusi paskyrimą dirbti vienoje iš Žemaitijos mokyklų. Metams lekiant lyg pabaidytiems žirgams, čia, Žemaitijoje, prabėgo jos jaunystė, užaugo dukros, pasimiršo Suvalkijoje, tėviškėje, likusios stubos vaizdai... Ten liko dalis širdies, tėvų kapeliai...

Elena rūpestingai susisagstė striukę, į vieną ranką paėmė šuns pavadėlį, kitoje sugniaužė nedidelį, vieno prekybos centro, maišelį ir tarė kudlotam draugui atidžiai sekančiam kiekvieną judesį:

- Eime. Padėsim maišiuką. Gal gi kam nors labiau reikia nei man. Ta balta palaidinė labai graži, dar galima ja pasipuošti. Tikrai kas nors apsidžiaugs suradęs ir pasiims.

Abu su šunėku išėjo laukan, apsidairė aplink, akimis nulydėjo prošal skubančią merginą ir pasuko buitinių atliekų konteinerių link.

- Matei? – Elena paklausė kudloto draugučio, - mano Raimonda irgi tokio amžiaus. Kaži kaip jai ten? O ir Aušra senokai skambino...

Taip pasikalbėdama su šuneliu pasiekė kelionės tikslą: pastatė maišelį šalia konteinerio ir lėtai nukėblino namo.

Elena nematė kas buvo toliau, tik balta palaidinė dar kvepianti skalbimo milteliais, išlyginta, rūpestingai sulankstyta ir gulinti maišelio dugne, matė ir verkė savo šeimininkės, neskubriu žingsniu tolstančios.

Balta, lyg ką tik iškritęs pirmasis sniegas, palaidinė verkė: prisiminė dienas, kai jos šeimininkė pasitiko dvyliktokus rugsėjo 1 – ąją, kaip drauge šoko dukters išleistuvėse, kaip keliavo pas drauges į svečius... O štai dabar gulėjo numesta ant konteinerio krašto, nes sugrubusios vyriškos rankos ištraukė iš maišelio, pakilnojo, pavartė ir numetė... Štai taip... numetė... Balta palaidinė verkė... Kartu su ja raudojo ir pilkas dangus...

Balta palaidinė

Dirbinyčia ir Būk Su Manimi Jums sako: pasauliui tu esi kažkas, bet kažkam TU ESI VISAS PASAULIS.