Augame kartu

    Kai prieš gerus tris metus mūsų atiduotuvės duris pravėrė Lina su sūnumi ir skaudžia istorija, mus ėmė krėsti šiurpas, pravirko širdys ir akys kaupėsi liūtis. Teko tvardytis, nes kai žmogus patiki tau skaudžius išgyvenimus, neturi teisės pravirkti kartu, tavo petys privalo būti tvirtas. Tačiau, kas kartą, tai prisiminus, apima neviltis ir skausmas. Pasakymas: svetimo skausmo nebūna, - šioje situacijoje labai taiklus..
   Nuo šio skausmingo pirmo susitikimo, pamažu išsirutuliojo draugystė. Ji užaugo, kaip jaunas medis. Šiandien jų šeima yra stipri pagalba mums, kai itin svarbu pervežti baldus kokiai mažeikiečių šeimai arba pargabenti juos į mūsų sandėlį, kai jų didesnį kiekį "užkonservuojame" pas kantrius, supratingus miesto gyventojus.
    Šį kartą gelbėjome šeimą su keturiais mažyliais, kurie gavo tuščią socialinį būstą. Vyriausiam mažyliui 5 metukai. Toks guvus mažas vyrukas žvitriomis akytėmis lakstė apie baldus nešančius geros valios žmogučius: buvo akivaizdu, kad jam viskas įdomu, bet dar tikrai tie daiktai ne mažoms rankytėms. Šeima, kurią gelbėjome daiktais, užaugo mūsų akyse: miela jauna moteris, visada rūpestinga, jokių žalingų įpročių. 
     Mes pirmą kartą viešai prašėme pagalbos, nes baldai šįkart tikrai nebuvo mūsų pečiams.... mūsų nuolatinių pagalbininkų šį vakarą buvo mažoka.... o dar penktas aukštas.. Pastarasis, matyt, dėl sportinio intereso: "kiek esame pajėgūs tai įveikti". Labai džiaugiamės sulaukę jaunų vyrukų pagalbos. Tikrai nesitikėjome, kad jauni, niekaip nesusiję su mūsų veiklomis, pasiūlys savo rankas. O dievai! Koks geras jausmas...
     Taigi su patirtimi, stipria jėga ir sumanumu, iškrovėme baldus iš trijų automobilių ir sutempėme visa tai į penktą aukštą. Žinoma, didžiausias krūvis teko vyrukams. Bet už išlietą prakaitą, ištarėme "AČIŪ",  apkabinome, o su kai kuriais suplojome rankomis "įveiktas dar vienas iššūkis". Sunku nusakyti tą jausmą žodžiais, bet tai labai panašu į meilės šokį lietuje, kai džiaugiasi širdis.